Yra nuovargis, kurio miegas negydo

Gal ir tau pažįstama ši būsena?

Kai ryte atsikeli su nuovargiu, nors miegojai pakankamai. Kai lauki savaitgalio, tačiau jam pasibaigus nejauti, kad pailsėjai. Kai grįžus iš atostogų jauti, kad reikėtų dar vienų atostogų. Kai energijos vis mažiau, o vidinė įtampa vis didesnė. Kai atrodo, kad tiesiog reikia daugiau poilsio.

Ir kartais taip tikrai yra. Kartais turime tokių gyvenimo etapų. Tačiau jeigu tai tampa nuolatine būsena, kviečiu suklusti.

Vis dažniau pastebiu, kad ne visas nuovargis atsiranda dėl miego trūkumo ar per didelio darbų kiekio. Yra nuovargis, kurio miegas negydo.

Kai kuriems iš mūsų trūksta poilsio. Kitiems trūksta aiškesnių ribų tarp darbo ir laisvalaikio. Dar kiti gyvena nuolatiniame informaciniame triukšme ir net atostogaudami neatsijungia nuo telefono, laiškų, darbų ar rūpesčių. Kartais kūnas ilsisi, tačiau nervų sistema taip ir negauna žinutės, kad jau saugu atsipalaiduoti.

Kartais nuovargio priežastys slypi ir mūsų fizinėje sveikatoje – geležies ar vitaminų stokoje, hormoniniuose pokyčiuose, lėtinėse ligose ar kituose organizmo siunčiamuose signaluose.

O kartais nuovargis ateina po gyvenimo etapų, kurie pareikalavo daug vidinių jėgų: netekčių, skyrybų, artimo žmogaus ligos, persikraustymo, vaikų gimimo ar kitų reikšmingų pokyčių.

Todėl prieš ieškant atsakymų svarbu sustoti ir pažvelgti plačiau.

Dirbdama su žmonėmis į nuovargį visada stengiuosi žiūrėti holistiškai. Man svarbu, kaip žmogus miega, kaip maitinasi, kiek juda, ar reguliariai tikrinasi sveikatą. Kaip atrodo jo dienos ritmas. Kiek vietos gyvenime užima darbas, poilsis, santykiai ir laikas sau. Nes kartais nuovargio priežastys slypi būtent ten.

Tačiau gana dažnai atsiveria ir kitas sluoksnis – emocinis nuovargis.

Kartais pavargstame todėl, kad per ilgai ignoruojame savo poreikius arba metai iš metų nešamės naštą to, kas liko neužbaigta, neišsakyta ar neišgyventa. Dažniausiai tai nėra vienas didelis įvykis. Tai daugybė mažų kasdienių momentų, kuriuose po truputį nutolstame nuo savęs.

Kai nutylime tai, ką iš tiesų norime pasakyti, tačiau bijome būti nepriimti ar ne taip suprasti. Kai prisitaikome prie kitų poreikių, pamiršdami savuosius. Kai nuolat stengiamės būti geri, patogūs ar supratingi. Kai bijome nuvilti. Kai sunku pasakyti „ne“. Kai ilgą laiką neleidžiame sau jausti to, ką iš tikrųjų jaučiame.

Tyrimai rodo, kad nuolatinė savikontrolė ir emocijų slopinimas reikalauja papildomų organizmo resursų. Kitaip tariant, energiją eikvoja ne tik tai, ką darome, bet ir tai, ką nuolat stengiamės savyje sulaikyti.

Galbūt todėl kartais jaučiamės pavargę net tada, kai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai. Energija po truputį išeikvojama ne vien veikime, bet ir nuolatinėje vidinėje įtampoje.

Pamenu laikotarpį savo gyvenime, kai didžiulę dalį mano energijos suvalgydavo abejonės. Atrodė, kad nieko ypatingo nevyksta: dirbu, rūpinuosi viskuo kaip įprastai, tačiau viduje netyla dialogas. Tik vėliau supratau, kad gyvenau nuolatiniame vidiniame konflikte: kūnas jautė viena, o protas aiškino ką kita.

Jaučiau, kad kažkas ne taip, bet vis rasdavau paaiškinimų, kodėl nereikia tuo tikėti. Ši nuolatinė vidinė įtampa sekino labiau nei bet kokie darbai. Atrodė, kad stoviu vietoje, tačiau energija vis tiek tirpsta. Lyg eičiau per pelkę ir kiekvienam žingsniui reikėtų vis daugiau jėgų. Ir taip lieku be sprendimų ir veiksmų.

Prie nuovargio dažnai prisideda ir ribų tarp darbo bei poilsio nebuvimas. Kai telefonas visada šalia. Kai žinutės pasiekia bet kuriuo metu. Kai mintys apie darbus keliauja kartu į vakarienę, pasivaikščiojimą ar savaitgalį. Kūnas gali būti namuose, tačiau dėmesys vis dar darbe. Mes tarsi niekada iki galo neišjungiame vidinio variklio. O kai variklis dirba nuolat, anksčiau ar vėliau pradeda trūkti kuro.

Kartais nuovargis susijęs ir su tuo, kad ilgą laiką viską nešame vieni. Kai trūksta palaikymo. Kai santykiuose jaučiamės vieniši. Kai atsakomybės daugiau nei šiuo metu galime panešti.

Geštalto terapijoje žmogų matome kaip visumą. Todėl man svarbu ne tik tai, kokius simptomus žmogus patiria, bet ir tai, kaip jis gyvena. Kur keliauja jo dėmesys? Kur keliauja energija? Kas jį maitina? Kas sekina? Ko jis ilgisi? Kokių savo poreikių ilgą laiką negirdėjo? Nes kartais nuovargis gali būti kūno būdas pasakyti tai, ko ilgą laiką nenorėjome arba negalėjome išgirsti.

Jei nuovargis tęsiasi jau kurį laiką, verta ne tik ieškoti daugiau poilsio, bet ir pasidomėti, kas slypi po juo. Kartais tam prireikia gydytojo konsultacijos. Kartais pokalbio su psichologu ar psichoterapeutu. Prieš skubant save taisyti ar kaltinti dėl to, kad „vėl neturiu jėgų“, verta sustoti ir paklausti savęs, ką ši savijauta man bando pasakyti.

Linkiu pasirūpinti savimi!