Skyrybos: tarp išgyvenimo ir produktyvumo

Kartą vakare mano sūnus, susierzinęs ir mėtydamas kamuolį į krepšį, pradėjo mane atakuoti klausimais:

„Kam tu pirkai stalą?“
„Kam tas daiktas?“
„Gali ir ant čiužinio gulėti – juk tai pinigų švaistymas.“

Ir tada aš jo paklausiau:
– O kam tu mėtai į krepšį? Nemėtyk. Kam tai darai?

Jis sustojo ir atsakė:
– O ką aš tada veiksiu? Aš tada neturėsiu ką veikti ir būsiu tinginys.

Bam.

Toks stiprus momentas mūsų pokalbyje.

Pokalbis baigėsi mano klausimu:
„O kas tau pasakė, kad būsi tinginys, jeigu nieko neveiksi?“

Tas klausimas liko kabėti ore. Bet jis labai stipriai palietė ir mane pačią.

Aš dažnai viską matuojuosi per save ir tąkart savęs paklausiau – o kaip aš save priimu, jei nieko neveikiu?

Ir atsakymas mane nunešė į mano pačios patirtį – į laikotarpį, kai išgyvenau skyrybas ir turėjau labai ribotus resursus kažką veikti.

Kūnas tada nereikalavo produktyvumo. Jis reikalavo laiko išjausti. Išgedėti. Išbūti.

Ir man labai norisi pabrėžti būtent šį žodį – būti.

Pagal geštalto požiūrį tik dabartyje mes iš tikrųjų galime būti. Tačiau šiandien gyvename pasaulyje, kuriame žmogaus vertė dažnai matuojama tuo, kiek jis padaro, kiek uždirba, kiek suspėja. Ir tikriausiai daugeliui girdėtas klausimas: „Na, kaip tavo diena? Ką šiandien nuveikei?“

Ypač tada, kai vyksta skyrybų procesas ar stipri santykių krizė, atsiranda didžiulis spaudimas kuo greičiau „susitvarkyti“ ir grįžti į normalų gyvenimą.

Dirbant individualioje psichoterapijoje ir stebint save matau, kaip dažnai moterys po skyrybų pradeda save prievartauti būti stipriomis: dirbti, veikti, judėti, šypsotis, rodyti, kad susitvarko.

Ir tai yra viena medalio pusė.

Tačiau kūnas kartais nori visai ko kito.

Ir ne tik kūnas.

Emociniai, psichiniai, vidiniai procesai taip pat reikalauja didžiulių resursų, nors iš išorės jie dažnai atrodo kaip „nieko neveikimas“.

Kartais žmogus visą dieną praleidžia gulėdamas lovoje… bet tuo metu jo viduje vyksta milžiniškas darbas: gedėjimas, realybės priėmimas, bandymas išlaikyti save nesubyrant.

Ir tada įsitikinimas „Esu tinginys, jeigu nieko neveikiu“ dažnai tampa vidiniu teisėju, kuris neleidžia sustoti.

Iš dualumo perspektyvos toks introjektas remiasi dviem poliais:
vertingas – bevertis,
produktyvus – tinginys,
veikiantis – neveikiantis.

Tokioje perspektyvoje protas padalina patirtį į „gerą“ ir „blogą“.
Tuomet veikimas tampa saugumu, o poilsis gali kelti kaltę, nerimą ar net gėdą.

Ir kartu… aš nenoriu šio introjekto demonizuoti.

Kaip jau užsiminiau apie dvi medalio puses, viena gali neleisti žmogui ilsėtis, išgyventi, integruoti patirties. Kita – gali tapti varikliu judėti pirmyn.

Ir tiesa dažnai yra kažkur per vidurį.

Nes kartais neveikimas nėra tinginystė. Kartais tai: poilsis, gedėjimas, integracija, kūno bandymas atsistatyti, sustingimas po ilgalaikio streso, ar tiesiog bandymas išgyventi.

Mokslinėje literatūroje skyrybos įvardijamos kaip viena stipriausių gyvenimo krizių, paliečianti ne tik santykių pabaigą, bet ir žmogaus tapatybę, savivertę bei vidinį saugumą. Skyrybos nėra vienkartinis įvykis – tai gilus vidinis persitvarkymo procesas.

Ir būtent todėl man atrodo taip svarbu kalbėti apie leidimą sau būti.

Nes gamtoje nėra nuolatinio žydėjimo.

Yra ir žiema.
Ir tylos periodai.
Ir šaknų augimas po žeme.

Gamta nesmerkia medžio, kuris žiemą neduoda vaisių.
Ji supranta ritmą.

Kodėl tada žmogus taip dažnai smerkia save už sustojimą?

Ypač išgyvenant išsiskyrimą ar ieškant atsakymo į klausimą, kaip išgyventi skyrybas, mums norisi kuo greičiau pabėgti nuo skausmo. Ir labai dažnai mes bėgame į veikimą.

Kartais net nepastebėdami, kad veikimas tampa būdu nejausti.

Mes esame linkę veikti iš įpročio ir tokiu būdu nesąmoningai bėgti nuo to, ką turime išgyventi visu kūnu.

Bet mano patirtis man sako:
jeigu leidžiame sau sustoti,
jeigu leidžiame sau būti,
jeigu nebandome savęs nuolat taisyti –
viduje pamažu pradeda atsirasti erdvės naujam gyvenimui.

Ir tada labai svarbu gaudyti įkvėpimą.

Man jis visada atrodė kaip dovana.

Įkvėpimas ateina.
Tu kažką sukuri.
Padarai mažą žingsnį.
Ir tada vėl gali kristi atgal į savo duobę.

Bet jei pradedi sekti tais mažais įkvėpimais, vieną dieną pamatai, kad ta duobė jau nebe tokia gili.

Nes tu ją nuolat papildai:
naujais patyrimais,
naujais mažais žingsniais,
nauju pagrindu po kojomis.

Ir vieną dieną pastebi, kad ten, kur anksčiau buvo tik tamsa, pradeda rastis vietos gyvenimui.

Ir galbūt tai nėra greitas gijimas.

Bet jis tikras.

Jeigu šiandien esi ten, kur sunku atsikelti,
sunku susikaupti,
sunku dirbti,
sunku būti produktyvia –
neskubėk savęs taisyti.

Galbūt tu tiesiog esi žmogus, išgyvenantis krizę.

Ir galbūt tavo kūnas šiuo metu prašo ne dar daugiau spaudimo, o šiek tiek daugiau švelnumo.

Santykis su psichologu ar psichoterapeutu gali tapti erdve, kurioje nereikia skubėti „susitvarkyti“.

Erdve, kurioje galima ne tik kalbėti, bet ir saugiai išbūti tame, kas vyksta.

Todėl šiandien noriu pakviesti ne kovoti su savo sustojimu, o pabandyti jį išgirsti.

Ne vienai.
Ne su baime, kad „užstrigsi“.
Ne su spaudimu greičiau pasveikti.

O kartu.

Padėsiu tau rasti tavo ritmą.